Bet šiaip tai kaip nuostabu, kad nieko nežinau.
Nesuprantu jokių gamtos ar žmonių gestų,
nedarau analizių bei išvadų.
Ir tik smagu smagu, kad visi tokie, kokie yra ir atrodo.

(Prieš miegą negerai galvot, apie visokias bakterijas, mikrobus ir ląsteles iš ko veik viskas susideda. Poto kažkokius sąnarius rankos sapnuoji.Ir taip fufu)

Nieko. Vistiek viskas ateis : )
Bet noriu labai vėl pamatyt laidą, kaip kad vakar. Apie Oskarą Koršunovą.
Ir dar eilėraštį noriu parašyt. Bet ryt matematikos kontras.
Nors. Žiūriu, niekam nepasiteisina mokinais ar ne jam. Manau 4is gausiu. Nuojauta.
Aš čia dabar dar truput parašysiu. Labai noriu. Va, turiu 20 lt. Galvoju jau šį savaitgalį tikrai kurnors išvykt.
Su laiškais rankinėj. Rankinėj, kurios dėka klasėj turiu pravardę: indėnė. Šiandien išsiunčiau laišką seneliams.
O pati laukiu kupono tiems 40 ledų. Nors net nenoriu jų atsiimt. Noriu RAST kuponą ir pasakyt: oooOoo.
Noriu dar turėt Dievo telefoną. Kad parašau jam žinutę, o jis neatrašo. Niekad neatrašo, bet aš visad žinau,kad gavo. Kelias naktis ilgokai negaliu užmigti, nes galvoju ir galvoju kažką. Galiausiai pasimeldžiu. Bet man žodžiai. Su jais sudėtingiau. Na tarkim. Kai kas ko paklausia man sunku pasakyti. Nebent tiems, kurie ŽINO. Nežinau kaip kalbėti, nes geriausiai man kalbėti per smilgų, sienų, rūkų, medžių, vokų ir kitokių įjausmintų dalykų dėka. O kai žodis prieš akis, tai rodos betkas supras. Pateisins tave galbūt labiau. Aš kiekvieną naktį sapnuoju. Ir vis tuos pačius žmones. Tuos, apie kuriuos bent kartą pagalvoju. Taip jie mainos mainos ten. Gyvena savo gyvenimus. Ir truput man viską supainioja, bet nieko. Nekošmarai. Ir gyvenimas gražus. Tai jei gražus gyvenimas maišos su gražiais sapnais, tai nieko blogo. Gal. Na bet nesvarbu. Ačiū visiems už viską. Ir man ačiū. Ir durims.